Mano giminaitė aštuonioms valandoms buvo įstrigusi eisme, bandydama pasiekti vietovę, esančią kiek daugiau nei 10 mylių už Teherano, kad pamatytų savo 97 metų motiną, kuri serga.
Kitas draugas gyvena netoli Sepah aikštės Teherano centre. Vakar jos namai drebėjo, todėl praėjusią naktį ji išvyko į dukters namus Gišos kaimynystėje.
Tada nukentėjo policijos nuovada Gišoje. Jos šeima verkė be perstojo ir galiausiai nusprendė išvykti į šiaurę prie Kaspijos jūros.
Artimas draugas gyvena netoli Saadabado rūmų, pastatytų Pahlavi dinastijos, ir Tajrish Teherano pakraštyje.
Bombos sprogimas išdaužė jos langus. Ji vos galėjo kalbėti telefonu, apimta panikos pasakė: „Aš nenoriu dabar kalbėti“. Tai turtingas rajonas, o galbūt netoliese gyvena aukšto rango pareigūnas – nežinome.
Ne visi turi kur eiti.
Kitas draugas ką tik buvo priėmęs šuniuką. Šuniukui dar tik 6 savaitės, jis ką tik paskiepytas, todėl dabar negali išeiti iš namų. Ji negali saugiai judėti su šuniuku.
Ir tada yra sužeistieji. Šiaurės vakarų Teherane esanti ligoninė buvo pilna sužeistų žmonių, paprastų civilių ir „Basij“ – savanoriškos milicijos, kuri yra Islamo revoliucijos gvardijos korpuso padalinys, narių.
Pernai per 12 dienų trukusį karą žmonės pamažu priprato prie įtampos.
Bet tai jaučiasi kitaip. Vyresnės kartos sako, kad jos to nenusipelnė – nuo Irano ir Irako karo iki 25 metus trukusių derybų, kurios niekur nevedė.
